antras

nebegliu mokytis , galva nebveikia, bet vistiek laukia visa naktis su Foucault ir kitais

,,,


aš tikiu, kad gal ir nėr labai sunku suprast, bet pvz čia yra tik atsakymas į vieną klausimą iš sutrumpinto konspekto

Foucault genealogiją apibūdina kaip „istorinę savęs ontologiją“. Kitaip tariant, tai yra žmogaus istorijos  nagrinėjimo būdas, kuomet žmogus yra suvokiamas kaip socialinis aplinkos konstruktas: atakuojamasvisuomenės normų, numatytų taisyklių, mokyklos, darbo aplinkos, informacijos — įvairių galiossantykių — žmogus nuolatos vystosi ir keičiaisi. Foucault savo darbuose įrodinėja, kad būtentgenealoginis filosofinis samprotavimas apie savo istoriją gali leisti suvokti, kas yra žmogus, kodėl irkaip jis atsirado ten, kur yra šiandien.( Manau, į šį klausimą reikia atsakyti pasiremiant paskaita, kurioje buvo dėstoma apie žmogaus vaizduotės, savikūros apribojimą terminais. Jei prisimenate dėstytojas davė pavyzdį: kol vaikas dar nežino įvairių visuomenėje jau nusistovėjusių sąvokų, jis pasaulį piešia sunkiai spalvotai, šiek tiek nelogiškai. Bet kai vaikas sužino, jog žolė yra žalia, jis pavaizduoja tik žalią liniją ir nebesugeba pamatyti to, ką matė anksčiau. Taip buvo pabandyta įrodyta, jog žmogų jau nuo pat gimimo formuoja ir veikia jį supanti aplinka. Na, o iš to galime daryti išvadą jog autorius nebėra ,,kūrinį užpildančių reiškinių šaltinis“)O čia dar truputėlis Michel Foucaul apibendrinimų (tikiuosi padės labiau suprasti jo mąstyseną):Formuluodamas savąją kalbos sampratą, Foucault atmeta beveik visas šiuolaiki­nes filosofines kalbos teorijas. Kalba, pasak jo, ne išreiškia, bet sukuria su­bjekto pozicijas. Iš naujo apibrėžiamas ir kalbantysis subjektas. Subjektas yra vie­ta, kintanti pagal bendrą teiginių tvarką ar tam tikro teiginio tipą. Foucault visų pirma atrodo svarbu, kokios yra kalbantį subjektą neigiančio judesio prielaidos ir pasekmės; arba, kitaip tariant, kokios priežastys lemia kalbos ir kalbančiojo subjekto susikeitimą vietomis ir kas lieka pašalinus pastarąjį. Tokio požiūrio į kalbą virsmo priežastį įgalina bendri Foucault bei Deleuze’o plėtojamos skirties filosofijos principai. Abu mąstytojai skirtį laiko svarbiausia ontologine sąlyga, bet kokios tapatybės ar pozityvumo pagrindu. Šiuo prin­cipu besiremianti Foucault „istorijos ontologija“ teigia, jog istorija plėtojasi atsiskirdama nuo to, kas nėra istorija, nuo to, kas neegzistuoja pozityviai, bet turi galią tokį pozityvumą steigti. Tai lemia dvejopą kalbos vaidmenį – bū­dama viena iš žinojimo (savoir) turinio formų, atskiriančių vieną epistemą nuo kitos, kalba kartu esti ir anapus bet ko­kios epistemos, kaip jos sąlyga, įgaunan­ti tik sąlyginį matomumą, t. y. niekada iki galo neišreiškiama ir neišsemiama, iš tiesų negatyvi.
Foucault manymu, joks teiginys negali būti individualus, nes yra siejamas ne su autonomišku „steigiančiu subjektu“, o su diskursyvios praktikos, būdingos tam tikrai epochai, tvarka. Klausimą „kas kalba?“ mąstytojas siūlo keisti klausimais apie kalbėjimo sąlygas bei kalbos pasirodymo vienu ar kitu istori­niu laikotarpiu būdus. Atsakymai į juos apibrėžia diskurso savitumą. Kita vertus, joks teiginys negali būti individualus ir todėl, jog patį kalbos įvykį privalome išlaisvinti nuo to, kas yra pasakyta. Šis gestas turi būti supran­tamas kaip santykio su pačia „kalbos būtimi“ reanimacija, jis apsaugo „kal­bos būtį“ nuo jos nužmoginimo, t. y. funkcionalumo primetimo, ir todėl yra etiškas. Šitaip Foucault kalbos teorija, remdamasi ontologinėmis prielaidomis ir archeologiniu tyrimu, į filosofinį diskursą sugrąžina užmirštą „kalbos būties“ matmenį, iki šiol puoselėtą vien moderniosios eksperimentinės literatū­ros pastangomis.

+++
žymiai smagiau daryti neturinčius prasmės paveiksliukus